GILU vizija

laisvos ir Gyvybingos Lietuvos upės


Gamtosauginė iniciatyva Lietuvos upėms (GILU) siekia šviesti visuomenę ir ekspertus apie užtvankų daromą žalą gyvajai gamtai ir skatinti, kad kuo daugiau užtvankų būtų išardoma gamtosauginiais tikslais.

Upės ir migruojančios žuvys – pavojuje

Upės yra svarbios gyvybės klestėjimui ir žmogaus gerovei, jos turi aukštą ekonominę, estetinę ir rekreacinę vertę. Upės filtruoja vandenį ir natūraliai palaiko vandens kokybę. Jos yra namai biologinei įvairovei, pavyzdžiui, žuvims, paukščiams, žinduoliams, moliuskams. Upės yra svarbios žemės ūkiui, žvejybai, navigacijai, turizmui.

Nepaisant jų svarbos, upių ekosistemos yra vienos labiausiai pažeistų pasaulyje, o žuvys – vienos iš sparčiausiai nykstančių gyvųjų organizmų. Nuo 1970 m. Europoje išnyko net 93 proc. migruojančių žuvų populiacijų. Šioms žuvims upės yra būtinos tam tikrais gyvenimo etapais, pavyzdžiui, nerštui.

Praeitame šimtmetyje, Lietuvoje ir visoje Europoje upėse buvo statomos užtvankos. Užtvankos pažeidžia natūralią upių tėkmę, dažnai jos yra neįveikiamas baerjeras žuvims ir kitiems vandenų organizmams. Vandens tarša, ypač dėl žemės ūkio ir pramonės vykdomų veiklų, taip pat išlieka aktualia problema. Tik 49 proc. Lietuvos upių atitinka gerą ekologinę būklę.

Siekiant išsaugoti upių ekosistemas ateinančioms kartoms, nedelsiant turime imtis veiksmų upių ekologinei būklei gerinti. Per ateinantį dešimtmetį, Europos Sąjunga užsibrėžė sudaryti sąlygas laisvai tekėti ne mažiau kaip 25 000 km upių.

Daug žuvų populiacijų yra palaikomos dirbtinai jas veisiant. Unsplash nuotr.

Užtvankų poveikis gyvajai gamtai

Praeitame amžiuje, užtvankos buvo svarbus žmonijos pažangos variklis. Užtvankos buvo reikalingos vandens malūnų ir hidroelektrinių veiklai palaikyti, kaupti vandenį ūkinėms reikmėms, reguliuoti potvynius. Tačiau už šią socio-ekonominę pažangą buvo sumokėta didžiulė gyvosios gamtos kaina.

Užtvankos turi didelį poveikį upėms – jos sulėtina upių tėkmę, keičia upės vagą, nešmenų pernašą. Pakinta ir vandens savybės – padidėja temperatūra, sumažėja deguonies koncentracija. O svarbiausia, užtvankos užkerta žuvų ir kitų gyvų organizmų migracijos kelius, taip prisidėdamos prie gyvosios gamtos nykimo.

Praeitame šimtmetyje, Lietuvos upėse faktiškai išnyko lašišos ir eršketai, daugelis kitų rūšių populiacijų reikšmingai sunyko. Kelis dešimtmečius dedant dideles pastangas į lašišinių žuvų atkūrimą ir apsaugą, leido iš dalies atstatyti šių žuvų išteklius. Tačiau daugelis kitų žuvų rūšių populiacijos yra palaikomos dirbtinio veisimo pastangomis.

Užtvanos yra kliūtis žuvims migracijos metu. Unsplash nuotr.

Užtvankų situacija Lietuvoje

Lietuvoje yra iventorizuota beveik 1200 užtvankų. Tačiau ne visos užtvankos yra registruotos ir inventorizuotos.

Užtvankosm netenkant ekonominės reikšmės, jos dažnai yra apleidžiamos (vidutinis užtvankos funkcinis gyvavimo laikotarpis yra apie 50 metų, vėliau, jos turi būti renovuojamos). Dėl to manoma, kad Lietuvoje dar gali būti šimtai neiventorizuotų užtvankų, kurios yra neprižiūrimos ir bešeimininkės.

Remiantis 2011 metais Aleksandro Stulginskio universiteto hidrotechnikos mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, iš 260 tirtų užtvankų, 76 proc. buvo vidutinės ar patenkinamos būklės, 18 proc. blogos arba avarinės būklės. Šių statinių būklė palaipsniui blogėja, kasmet įvyksta bent po vieną ar dvi avarijas. Šių statinių būklė palaipsniu prastėja, ir kelia grėsmę aplinkai, žmogaus sveikatai ir turtui.

Belmonto užtvankos avarija. Vaizdas iš LNK reportažo.

Užtvankų išardymas

Užtvankų išardymas dažniausiai motyvuojamas aplinkosauginiais tikslais, ypač siekiu pagerinti žuvų migracijos sąlygas. Europos ir JAV patirtis parodė, kad užtvankų išardymas yra veiksmingiausia priemonė pilnavertėms upių ekosistemoms atkurti. Europoje jau išardyta virš 5000 užtvankų.

Dažniausiai išardymui pasirenkami statiniai, kurie yra pasenę ir ekonomiškai nepelningi arba yra avarinės būklės ir kelia grėsmę visuomenei.

Išardant prastos būklės užtvanką yra užtikrinamas vietos gyventojų saugumas, išvengiama avarijų. Jeigu statinys neturi didelės ekonominės reikšmės, išardymas yra ekonomiškesnis sprendimas nei statinio renovacija.

Sindi užtvankos išardymas; šio projekto metu išardyta 10 užtvankų ir atverta virš 3 tūkst. km laisvų upių. Estijos aplinkos agentūros nuotr.

Žuvų pralaidos

Žuvų pralaidos yra statiniai, padedantys žuvims migruoti per užtvankas. Tačiau šie statiniai neišsprendžia užtvankų sukeliamų aplinkosauginių problemų, ir tik sumažina šių statinių neigiamą poveikį gamtai. Be to, kaip ir visi hidrotechniniai statiniai, žuvų pralaidos reikalauja pastovių investicijų jų priežiūrai.

Pralaidos dažniausiai yra efektyvios tik toms žuvims, kurios yra stiprios plaukikės, t.y. lašišinėms žuvims. Šiomis pralaidomis paprastai negali judėti kiti gyvieji organizmai, pavyzdžiui, bestuburiai.

Persikėlimas per žuvų pralaidos taip pat pareikalauja iš žuvų daugiau energijos migracijai. Dėl to, besikeliančios per pralaidas, žuvys dažnai išsenka ir tampa pažeidžiamesnės natūraliems priešams, ligoms ir brakonieriams.

Tad žuvų pralaidos nėra geriausias sprendimo būdas sudaryti tinkamas migracijos sąlygas upėse. Į jas investuoti vertėtų tik neišvengiamais atvejais, kuomet statinys yra labai svarbus vietos bendruomenei.

Žuvų pralaida. Wikipedia nuotr.

Bražuolės užtvanka – pirmoji išardyta užtvanka Lietuvoje

2020 m. liepos mėnesį Lietuvos gamtos fondas išardė pirmąją užtvanką Lietuvoje, Bražuolės upėje, Neries regioniniame parke.

Bražuolės upė ir jos slėnis yra ypatinga gamtinė buveinė, upėje neršia lašišinės žuvys. Bražuolė įtraukta į Europos svarbos saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000. Užtvanka buvo išardyta siekiant atkurti natūralią upės tėkmę ir žuvų migracijos kelius bei nerštavietes.

Užtvankos išardymui buvo paaukota 15,000 eurų. Lėšas sutelkė Pasaulio gamtos fondas ir Dam Removal Europe, projektą įgyvendino Lietuvos gamtos fondas ir partneriai. Šioje vietoje atliekami Gamtos tyrimų centro mokslininkai kasmet iki 2025 m. atlieka mokslinius tyrimus, kad išsiaiškintų užtvankos išardymo poveikį upės gyvūnijai.