laisvos ir Gyvybingos Lietuvos upės

Upės yra svarbios gyvybės klestėjimui ir žmogaus gerovei, jos kuria didelę ekonominę, estetinę ir rekreacinę vertę. Upės filtruoja vandenį ir natūraliai palaiko vandens kokybę. Jos yra biologinės įvairovės, pavyzdžiui, žuvų, paukščių, žinduolių, moliuskų, namai. Upės yra svarbios žemės ūkiui, žvejybai, navigacijai bei turizmui.

Nepaisant jų svarbos, upių ekosistemos yra vienos labiausiai pažeistų pasaulyje, o žuvys – vieni iš sparčiausiai nykstančių gyvųjų organizmų. Nuo 1970 m. Europoje išnyko net 93 proc. migruojančių žuvų populiacijų. Šioms žuvims upės yra būtinos tam tikrais gyvenimo etapais, pavyzdžiui, nerštui.

Praeitame šimtmetyje Lietuvoje ir visoje Europoje upėse buvo statomos užtvankos. Užtvankos pažeidžia natūralią upių tėkmę, dažnai jos yra neįveikiamas barjeras žuvims ir kitiems vandenų organizmams. Vandens tarša, ypač dėl žemės ūkio ir pramonės vykdomų veiklų, taip pat išlieka aktualia problema. Tik 49 proc. Lietuvos upių atitinka geros ekologinės būklės standartus.

Norėdami išsaugoti upių ekosistemas ateinančioms kartoms, turime nedelsiant imtis veiksmų upių ekologinei būklei gerinti. Vienas iš sveikintinų pavyzdžių – Europos Sąjungos užsibrėžtas tikslas per ateinantį dešimtmetį sudaryti sąlygas laisvai tekėti ne mažiau kaip
25.000 km upių.

Praeitame amžiuje užtvankos buvo svarbus žmonijos pažangos variklis. Užtvankos buvo reikalingos vandens malūnų ir hidroelektrinių veiklai palaikyti, vandens kaupimui ūkinėms reikmėms, potvynių reguliavimui. Tačiau už šią socio-ekonominę pažangą buvo sumokėta gyvosios gamtos sąskaita.

Užtvankos turi didelį poveikį upėms – jos sulėtina upių tėkmę, keičia upės vagą, nešmenų pernašą. Pakinta ir vandens savybės – padidėja temperatūra, sumažėja deguonies koncentracija. Tačiau svarbiausia – užtvankos užkerta žuvų ir kitų gyvų organizmų migracijos kelius, taip prisidėdamos prie gyvosios gamtos nykimo.

Praeitame šimtmetyje Europos upėse faktiškai išnyko eršketai ir unguriai, daugelis kitų rūšių, ypač lašišinių žuvų populiacijos reikšmingai sunyko. Daugelis žuvų rūšių populiacijų yra palaikomos dirbtinio veisimo pastangomis.

Beveik 1200 Lietuvos užtvankų yra inventorizuotos, tačiau ne visos užtvankos Lietuvoje yra registruotos ir inventorizuotos.

Užtvankoms netenkant ekonominės reikšmės, jos dažnai yra apleidžiamos (vidutinis užtvankos funkcinis gyvavimo laikotarpis yra apie 50 metų, vėliau jos turi būti renovuojamos). Dėl to manoma, kad Lietuvoje dar gali būti šimtai neinventorizuotų užtvankų, kurios yra neprižiūrimos ir bešeimininkės.

Remiantis 2011 metais Aleksandro Stulginskio universiteto hidrotechnikos mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, iš 260 tirtų užtvankų 76 proc. buvo vidutinės ar patenkinamos būklės, 18 proc. blogos arba avarinės būklės. Šių statinių būklė palaipsniui blogėja, kasmet įvyksta bent po vieną ar dvi avarijas. Neprižiūrimos užtvankos kelia grėsmę žmogaus aplinkai, sveikatai ir turtui.

2020 m. liepos mėnesį Lietuvos gamtos fondas išardė pirmąją užtvanką Lietuvoje, Bražuolės upėje, Neries regioniniame parke.

Bražuolės upė ir jos slėnis yra ypatinga gamtinė buveinė, upėje neršia lašišinės žuvys. Bražuolė įtraukta į Europos saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000. Užtvanka buvo išardyta siekiant atkurti natūralią upės tėkmę ir žuvų migracijos kelius bei nerštavietes.

Užtvankos išardymui buvo paaukota 15 000 Eur. Lėšas sutelkė Pasaulio gamtos fondas ir Dam Removal Europe, projektą įgyvendino Lietuvos gamtos fondas ir partneriai. Iki 2025 m. Gamtos tyrimų centro mokslininkai šioje vietoje kasmet atlieka mokslinius tyrimus, siekdami išsiaiškinti užtvankos išardymo poveikį upės gyvūnijai.

Žuvų pralaidos yra statiniai, padedantys žuvims migruoti per užtvankas. Tačiau šie statiniai neišsprendžia užtvankų sukeliamų aplinkosauginių problemų, o tik sumažina šių statinių neigiamą poveikį gamtai. Be to, kaip ir visi hidrotechniniai statiniai, žuvų pralaidos reikalauja pastovių investicijų jų priežiūrai.

Pralaidos dažniausiai yra efektyvios tik toms žuvims, kurios yra stiprios plaukikės, t. y. lašišinėms žuvims. Šiomis pralaidomis paprastai negali judėti kiti gyvieji organizmai, pavyzdžiui, bestuburiai.

Persikėlimas per žuvų pralaidas taip pat pareikalauja iš žuvų daugiau energijos migracijai. Dėl to besikeliančios per pralaidas žuvys dažnai išsenka ir tampa pažeidžiamesnės ligoms, natūralių priešų bei brakonierių keliamoms grėsmėms.

Taigi, žuvų pralaidos nėra geriausias sprendimas tinkamoms migracijos sąlygoms upėse sudaryti. Į jas investuoti vertėtų tik neišvengiamais atvejais, kai statinys yra labai svarbus vietos bendruomenei.